Kur laikyti santaupas, kad jos neprarastų savo vertės? Štai ką pataria ekspertai

Finansų rinka dažnai atrodo sudėtinga ir prieinama tik profesionalams, tačiau pirmieji žingsniai į investavimą gali būti gerokai paprastesni. Viena aiškiausių ir saugiausių pradžių yra indėliai bankuose ir kredito unijose bei jiems artimi Lietuvos valstybės taupymo lakštai.

Šios priemonės leidžia ne tik apsaugoti sukauptas lėšas, bet ir uždirbti palūkanas, tuo pačiu išmokstant valdyti pagrindines investavimo rizikas. Svarbiausia suprasti, kaip jos veikia ir kokiame finansų cikle priimti sprendimus dėl terminų.

Finansų rinka – tai sistema, kurioje susitinka tie, kurie turi laisvų lėšų, ir tie, kuriems jų reikia. Investuotojai skolina savo pinigus bankams, įmonėms ar valstybei, o šie už tai moka palūkanas. Ši erdvė nebūtinai yra fizinė birža, tai visų sandorių ir susitarimų visuma.

Rinka skirstoma į pinigų ir kapitalo segmentus. Pinigų rinka apima trumpalaikes, iki 12 mėnesių trukmės investicijas su nedidele rizika ir kuklia, bet gana prognozuojama grąža.

Kapitalo rinka susijusi su ilgesnio laikotarpio investicijomis – akcijomis ir obligacijomis, kurios siūlo didesnę grąžą, bet ir daugiau svyravimų.

Skirtingi investuotojai turi skirtingą rizikos toleranciją. Jaunas žmogus, kaupiantis būsto pradiniam įnašui po 10 metų, gali rinktis daugiau rizikingų priemonių. Tuo tarpu vyresnis investuotojas, jau sukaupęs solidų kapitalą, dažniau pirmenybę teiks saugesnėms, mažiau svyruojančioms investicijoms – tarp jų ir indėliams.

Indėliai – esminiai privalumai ir rizikos

Indėlis – tai pinigų rinkos instrumentas, kai savo lėšas paskolinate bankui ar kredito unijai tam tikram laikotarpiui ir už tai gaunate fiksuotas ar kintamas palūkanas. Svarbu suprasti, kad net lėšos einamojoje sąskaitoje iš esmės yra vienos dienos indėlis, tik dažniausiai be palūkanų.

Indėliai laikomi saugia priemone, nes iki 100 000 eurų suma viename banke ar kredito unijoje yra apdrausta indėlių draudimo fonde. Tai reikšmingai sumažina kredito riziką – tikimybę prarasti pinigus bankui bankrutavus yra maža, jei neviršijamos draudimo ribos.

Tačiau indėliai nėra be rizikos. Pirmiausia, tai likvidumo rizika: terminuotam indėliui lėšos užšaldomos iki termino pabaigos, o nutraukus sutartį dažniausiai prarandamos palūkanos. Antra, palūkanų normų rizika – jei po indėlio sudarymo rinkoje palūkanos pakyla, nauji indėliai tampa patrauklesni už jau turimą.

Ketvirta svarbi grėsmė – infliacijos rizika. Jei kainos kyla greičiau nei indėlio palūkanos, realioji jūsų pinigų perkamoji galia mažėja, nors sąskaitoje suma ir auga. Todėl ilgajam laikotarpiui tik indėlių dažnai nepakanka, reikia ir kitų investicinių priemonių.

Kaip protingai struktūruoti indėlius?

Viena svarbiausių taisyklių – nedėti visos sumos į vieną ilgalaikį indėlį. Geriau lėšas išskaidyti į kelis indėlius su skirtingais terminais ir sumomis. Tuomet, jei staiga prireiktų pinigų, užteks nutraukti artimiausio termino indėlį ir prarasti tik jo palūkanas, o ne visos sumos grąžą.

Tokia strategija padeda valdyti ir palūkanų, ir infliacijos riziką. Dalį indėlių turint trumpesnio termino, kintant palūkanų normoms ar infliacijai, juos galima greičiau atnaujinti palankesnėmis sąlygomis. Tai ypač aktualu, kai bazinės palūkanų normos greitai keičiasi.

Lietuva priklauso euro zonai, tad bazines palūkanų normas nustato Europos Centrinis Bankas.

Kai ECB yra palūkanų didinimo cikle, prasminga rinktis trumpesnio laikotarpio indėlius, kad netrukus galėtumėte juos perkelti į dar didesnę grąžą siūlančius produktus. Mažinimo cikle atvirkščiai – verta fiksuoti palankesnes palūkanas ilgesniam laikui.

Indėlių rūšys ir taupymo lakštai

Praktiškai indėlius galima suskirstyti į tris pagrindinius tipus: lėšas sąskaitoje, kaupiamuosius ir terminuotuosius indėlius. Lėšos sąskaitoje pasižymi maksimaliu likvidumu – juos galite panaudoti bet kada, tačiau dažnai už tai nemokamos jokios palūkanos.

Kaupiamasis indėlis – tai iš esmės kasnakt atnaujinamas vienos dienos indėlis, už kurį mokamos palūkanos. Bankas gali lanksčiai keisti jų dydį, tačiau klientas paprastai gali laisvai didinti, mažinti ar visai išsiimti sumą neprarasdamas iki tol sukauptų palūkanų. Tai kompromisas tarp likvidumo ir grąžos.

Terminuotasis indėlis turi iš anksto nustatytą terminą ir palūkanų normą. Jis beveik nelikvidus, nes nutraukus anksčiau laiko dažniausiai prarandama visa grąža. Už tai klientas gauna didesnes palūkanas, kurios auga didėjant terminui.

Alternatyva terminuotiems indėliams – Lietuvos valstybės taupymo lakštai. Tai vienerių metų trukmės skolos vertybiniai popieriai, už kuriuos valstybė moka fiksuotas palūkanas, panašias į bankų siūlomas už tokio paties termino indėlius. Lėšos, gautos iš gyventojų, naudojamos, pavyzdžiui, šalies gynybos finansavimui.

Gynybos taupymo lakštus galima įsigyti per komercinių bankų internetinę bankininkystę. Kaip ir terminuoto indėlio atveju, juos nutraukus anksčiau laiko rizikuojama prarasti sukauptas palūkanas, todėl tai taip pat riboto likvidumo priemonė, tinkanti labiau suplanuotam taupymui.

Indėlių vieta investiciniame portfelyje

Nors indėliai dažnai laikomi tik pradiniu žingsniu investuojant, jie išlieka svarbūs ir suformavus platesnį portfelį su akcijomis bei obligacijomis.

Saugios ir lengvai prieinamos lėšos leidžia ramiau reaguoti į rinkos svyravimus ir išnaudoti krizes kaip galimybę pigiau įsigyti rizikingesnių priemonių.

Staigesni 10–15 proc. akcijų ar obligacijų kainų kritimai finansų rinkose nėra išskirtiniai. Tie investuotojai, kurie tuo metu turi pakankamai likvidžių lėšų indėliuose ar taupymo lakštuose, gali papildyti pozicijas patrauklesnėmis kainomis, o ne skubiai pardavinėti turimas investicijas.

Todėl indėliai ir taupymo lakštai turėtų būti suprantami ne kaip „nuobodus priedas“, o kaip strateginė kiekvieno portfelio dalis. Protingai išskaidžius sumas ir laikotarpius, jos padeda išlaikyti finansinį saugumą ir lankstumą net ir labai nepastoviose rinkos sąlygose.