Lietuviai bankuose laiko milijardus, tačiau ne visi žino šias indėlių taisykles

Indėlis dažnai suvokiamas kaip paprasčiausias būdas atidėti pinigus ateičiai. Tačiau finansiniu požiūriu tai nėra vien saugojimo paslauga. Į banką ar kredito uniją padėtos lėšos tampa kredito įstaigos įsipareigojimu klientui.

Kitaip tariant, indėlininkas paskolina pinigus finansų įstaigai. Ši įsipareigoja juos grąžinti pagal sutartas sąlygas ir, jeigu numatyta, sumokėti palūkanas.

Todėl renkantis indėlį svarbu vertinti ne tik skelbiamą palūkanų normą. Reikšmės turi indėlio terminas, galimybė atsiimti pinigus anksčiau, palūkanų apskaičiavimo tvarka, indėlių draudimas, mokesčiai ir infliacija.

Indėlis – trumpalaikio finansavimo priemonė

Finansų rinkoje susitinka lėšų turintys ir finansavimo ieškantys dalyviai. Vieni pinigus skolina, kiti juos pasiskolina, o finansavimo kaina priklauso nuo termino, rizikos, rinkos palūkanų ir pinigų pasiūlos.

Pinigų rinkai paprastai priskiriamas trumpalaikis, dažniausiai iki vienų metų, skolinimas. Kapitalo rinkoje vyrauja ilgesnio termino finansavimo priemonės, tokios kaip obligacijos ir akcijos.

Gyventojų indėliai nėra biržoje prekiaujami pinigų rinkos vertybiniai popieriai. Vis dėlto jų palūkanas tiesiogiai veikia pinigų rinkos sąlygos, bankų finansavimosi poreikis ir Europos Centrinio Banko pinigų politika.

Kai bazinės palūkanų normos kyla, ilgainiui paprastai didėja ir už indėlius siūlomos palūkanos. Kai pinigų politika švelninama, indėlių grąža dažniausiai mažėja, nors šis pokytis nebūtinai įvyksta iš karto ir vienodai visose finansų įstaigose.

Banko sąskaitoje laikomos lėšos taip pat yra banko įsipareigojimas klientui. Lietuvos bankas jas apibūdina kaip itin trumpą, iš esmės vienos nakties, indėlį, kuriuo galima laisvai naudotis, tačiau už kurį paprastai nemokamos palūkanos.

Kuo skiriasi trys pagrindiniai pasirinkimai?

Einamojoje sąskaitoje laikomų pinigų pranašumas yra didžiausias likvidumas. Juos galima bet kada pervesti, išsigryninti arba panaudoti atsiskaitymams.

Tačiau šis patogumas turi kainą. Jeigu už sąskaitos likutį nemokamos palūkanos, laikydamas joje didesnę sumą žmogus atsisako galimos grąžos, o dėl infliacijos pinigų perkamoji galia ilgainiui mažėja.

Kaupiamasis indėlis yra tarpinis variantas tarp einamosios sąskaitos ir terminuotojo indėlio. Jį dažniausiai galima papildyti, o kai kuriais atvejais ir sumažinti neprarandant visų jau apskaičiuotų palūkanų.

Už kaupiamąjį indėlį paprastai mokamos didesnės palūkanos nei už einamosios sąskaitos likutį, tačiau mažesnės nei už terminuotąjį indėlį. Palūkanų norma dažniausiai nėra fiksuojama visam laikotarpiui, todėl finansų įstaiga gali ją pakeisti sutartyje nustatyta tvarka.

Prieš pasirenkant kaupiamąjį indėlį būtina patikrinti, kaip greitai galima atsiimti pinigus. Vienos įstaigos leidžia tai padaryti iš karto, kitos gali nustatyti išankstinio pranešimo terminą, riboti išėmimų skaičių arba taikyti mažesnes palūkanas.

Terminuotojo indėlio palūkanos paprastai nustatomos iš anksto visam sutarties laikotarpiui. Tai leidžia tiksliai apskaičiuoti būsimą nominalią grąžą, jeigu indėlis išlaikomas iki termino pabaigos.

Pagrindinis šio produkto trūkumas – ribotas pinigų prieinamumas. Nutraukus sutartį anksčiau laiko dažniausiai grąžinama padėta suma, bet prarandamos visos arba dalis sukauptų palūkanų. Konkrečios sąlygos priklauso nuo finansų įstaigos ir turi būti patikrintos prieš sudarant sutartį.

Ilgesnis terminas nebūtinai reiškia didesnes palūkanas. Palūkanų kreivė gali būti tokia, kad už trumpesnį indėlį įstaiga siūlo daugiau nei už ilgesnį, todėl verta lyginti ne tik skirtingus bankus ir kredito unijas, bet ir visus jų siūlomus terminus.

Keturios rizikos, kurių indėlis nepanaikina

Indėliai laikomi viena konservatyviausių finansinių priemonių, tačiau konservatyvus pasirinkimas nėra tas pats, kas rizikos nebuvimas. Saugumas priklauso nuo indėlio sumos, termino, sutarties sąlygų ir pinigų paskirties.

Pirmoji yra likvidumo rizika. Jeigu terminuotajame indėlyje laikomi pinigai netikėtai tampa reikalingi, indėlininkui gali tekti nutraukti sutartį ir atsisakyti palūkanų.

Dėl šios priežasties terminuotajame indėlyje nereikėtų laikyti viso finansinio rezervo. Bent dalis nenumatytiems poreikiams skirtų pinigų turėtų likti lengvai pasiekiamoje sąskaitoje arba lanksčiame kaupiamajame indėlyje.

Antroji yra kredito rizika – galimybė, kad bankas ar kredito unija nepajėgs įvykdyti savo įsipareigojimų. Daugumai gyventojų šią riziką labai sumažina indėlių draudimo sistema.

Lietuvoje tinkami drausti indėliai bankuose ir kredito unijose apdraudžiami iki 100 000 eurų vienam indėlininkui vienoje kredito įstaigoje. Į šią ribą įskaičiuojamos visos toje įstaigoje laikomos tinkamos drausti lėšos skirtingose sąskaitose, įvairiomis valiutomis ir iki draudžiamojo įvykio apskaičiuotos palūkanos.

Tai reiškia, kad kelios sąskaitos tame pačiame banke nesukuria kelių atskirų 100 000 eurų garantijų. Pavyzdžiui, vienoje įstaigoje turint 70 000 eurų terminuotąjį indėlį ir 40 000 eurų einamojoje sąskaitoje, bendra suma viršytų įprastą draudimo ribą.

Kai kuriais įstatyme nustatytais atvejais fizinio asmens laikinai padidėjusiam sąskaitos likučiui gali būti taikoma didesnė apsauga. Tai gali būti aktualu, pavyzdžiui, gavus pinigų už parduotą gyvenamąjį būstą, paveldėjimą ar tam tikras draudimo išmokas, tačiau tokiai apsaugai taikomos papildomos sąlygos ir terminai.

Trečioji yra palūkanų normų rizika. Kadangi terminuotasis indėlis nėra laisvai rinkoje parduodamas vertybinis popierius, ši rizika pirmiausia pasireiškia kaip prarasta galimybė.

Jeigu žmogus trejiems metams užfiksuoja 2 proc. metines palūkanas, o netrukus rinkoje pradedama siūlyti 3,5 proc., jis ir toliau gauna sutartą grąžą, tačiau negali pasinaudoti geresnėmis sąlygomis nenutraukęs senojo indėlio.

Egzistuoja ir priešinga situacija. Jeigu rinkos palūkanos mažėja, anksčiau ilgesniam laikui užfiksuota didesnė norma tampa naudinga, nes naujiems indėliams jau gali būti siūloma mažesnė grąža.

Ketvirtoji yra infliacijos rizika. Indėlio suma gali nominaliai augti, tačiau tai dar nereiškia, kad didėja už ją įsigyjamų prekių ir paslaugų kiekis.

Jeigu indėlis uždirba 2,5 proc. per metus, o kainų lygis per tą patį laiką pakyla 3,5 proc., santaupų realioji vertė apytikriai sumažėja 1 proc. Todėl indėlio grąžą reikia lyginti ne tik su kitų įstaigų pasiūlymais, bet ir su tikėtina infliacija.

Kaip pasirinkti tinkamą indėlį?

Pirmiausia reikėtų nustatyti, kada pinigų gali prireikti. Trumpalaikiam rezervui svarbiausias yra likvidumas, o konkrečiam po vienų ar dvejų metų planuojamam pirkiniui galima rinktis atitinkamos trukmės terminuotąjį indėlį.

Svarbu lyginti metines palūkanas, o ne vien numatomą galutinę išmoką. Taip pat reikia išsiaiškinti, kada palūkanos priskaičiuojamos ir išmokamos, ar jos kapitalizuojamos, kokia minimali indėlio suma ir ar sutartis automatiškai pratęsiama.

Pavyzdžiui, 10 000 eurų indėlis, kuriam taikoma 2,5 proc. metinė palūkanų norma, per metus uždirbtų 250 eurų neatskaičius galimų mokesčių. Jeigu sutartis trumpesnė nei vieni metai, faktinė palūkanų suma būtų apskaičiuojama proporcingai laikotarpiui ir pagal konkrečios įstaigos taikomą metodiką.

Nuolatiniams Lietuvos gyventojams bendra per metus gautų palūkanų už indėlius ir ne nuosavybės vertybinius popierius suma iki 500 eurų paprastai neapmokestinama, jeigu tenkinamos įstatyme nustatytos sąlygos. Ribą viršijančią dalį gali tekti deklaruoti ir nuo jos sumokėti gyventojų pajamų mokestį.

Indėlių kopėčių strategija

Likvidumo ir palūkanų pokyčio riziką galima sumažinti indėlius išskaidant pagal terminus. Šis metodas dažnai vadinamas indėlių kopėčiomis.

Pavyzdžiui, 12 000 eurų galima padalyti į keturias dalis ir pasirinkti 3, 6, 9 bei 12 mėnesių indėlius. Kas tris mėnesius viena dalis tampa prieinama, todėl jos nereikia atsiimti anksčiau ir prarasti palūkanų.

Pasibaigus trumpiausiam terminui, pinigus galima panaudoti arba iš naujo padėti ilgesniam laikui pagal tuo metu galiojančias sąlygas. Tokia strategija nepašalina rizikos, tačiau sumažina priklausomybę nuo vienos datos ir vienos palūkanų normos.

Kada tinka valstybės taupymo lakštai?

Alternatyva terminuotiesiems indėliams gali būti Vyriausybės taupymo lakštai, šiuo metu platinami ir kaip gynybos obligacijos. Tai yra valstybės skolos vertybiniai popieriai, todėl pirkėjas pinigus skolina ne bankui, o Lietuvos valstybei.

Jų grąža ir terminas nustatomi kiekvienos emisijos sąlygose. Šiuo metu Finansų ministerija numato skirtingos trukmės emisijas, todėl investuotojai gali rinktis pagal tai, kada pinigų prireiks.

Taupymo lakštams netaikomas bankų indėlių draudimas. Jų grąžinimas priklauso nuo valstybės gebėjimo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, todėl kredito rizikos pobūdis skiriasi nuo banko ar kredito unijos indėlio.

Kai kurios emisijos gali būti išperkamos anksčiau laiko, tačiau tuomet investuotojas paprastai atgauna nominalią vertę be už nebaigtą laikotarpį priklausančių palūkanų. Tikslios pirmalaikio išpirkimo datos ir sąlygos nurodomos konkrečios emisijos dokumentuose.

Svarbiausias klausimas – kam skirti pinigai?

Indėlis geriausiai tinka tada, kai svarbiausi tikslai yra kapitalo stabilumas, aiškus terminas ir nedidelė rizika. Jis gali būti tinkamas finansiniam rezervui, artėjančiam didesniam pirkiniui ar tai portfelio daliai, kurios vertė neturėtų smarkiai svyruoti.

Ilgalaikiam turto auginimui vien indėlių dažnai nepakanka, nes jų grąžą gali aplenkti infliacija. Kita vertus, visų santaupų perkėlimas į akcijas, obligacijas ar fondus taip pat nebūtinai būtų racionalus, jeigu pinigų gali prireikti netrukus.

Praktiškas sprendimas dažnai yra kelių priemonių derinys: kasdienėms išlaidoms reikalingos lėšos laikomos sąskaitoje, finansinis rezervas – lengvai pasiekiamame kaupiamajame indėlyje, o aiškiai apibrėžtam laikotarpiui nereikalinga suma – terminuotajame indėlyje arba tinkamos trukmės valstybės taupymo lakštuose.

Prieš sudarant sutartį verta patikrinti ne tik palūkanų normą, bet ir ankstyvo atsiėmimo, automatinio pratęsimo, palūkanų išmokėjimo bei indėlių draudimo sąlygas. Geriausias indėlis nebūtinai yra tas, kurio palūkanos didžiausios – svarbiausia, kad jo terminas ir prieinamumas atitiktų konkrečią pinigų paskirtį.